Žmonija jau seniai suvokė praktinio ugdymo svarbą. Asmenybės ugdymo procesas yra neatsiejamas nuo praktinio aplinkos pažinimo, todėl ugdant prieš mokyklinukus stengiamasi ugdymo turinį priartinti prie praktinių dalykų. Aktyvioji pedagogika siekia ugdyti vaiko gebėjimus, įgūdžius praktinėje veikloje, gebėjimą veikti, kurti, taikyti žinias, realizuoti jas konkrečiose gyvenimo situacijose. Praktinio pažinimo, gamtinės aplinkos svarbą suprantant vis plačiau ugdymo institucijose edukacinės išvykos neapsiriboja tik pažintiniais tikslais, bandoma joms suteikti ugdomąjį aspektą. Tokių išvykų metu ugdytiniai geriau suvokia įvairių reiškinių tarpusavio ryšį, išmoksta tirti ir stebėti aplinką. Juk artėjančiai edukacinei išvykai ruošiamasi, nes dvi savaites grupėje buvo kalbama apie duoną, jos kelią iki mūsų stalo. Grupėje daiginami, auginami, tyrinėjami kviečiai, rugiai. Mokomasi mįslių, patarlių apie duoną, skaitoma tautosaka, analizuojama grožinė literatūra, atliekami namų darbai apie valgomą duoną namuose. Todėl š. m. gruodžio mėn. penktąją dieną vykome į Prienų krašto muziejų, kur apie duonos kelią pasakojo šauniosios močiutės Anelė ir Romutė, kurios nepašykštėjo komplimentų, kad vaikai tiek moka mįslių, patarlių apie duoną. Kiekvienas vaikas gavo kočioti tešlos tarp rankų kepalėlį, padaryti savo ženklą jame, kad iškeptą galėtų atpažinti. Kol kepalėliai kepė, vaikai vaišinosi girdami medų, sūrį, duoną, lašinukus ir net svogūną... Greitai prabėgo valandos, skirtos išvykai Prienuose, bet kieme, laukiant autobuso grįžti Kaunan, nebeviliojo baltasis žiemos džiaugsmas - sniegas, o duonos kepalėliai drobiniame maišelyje buvo džiaugsmas pasididžiavimas, gerumas, palaima... Juk ne veltui žinomas posakis „panem et cirsenses“, kuris reiškia „duonos ir žaidimų“... Visi esame laimingi sotūs ir žaisdami ... suaugę dirbdami. Duona, kaip kasdienis maistas, lietuviams buvo žinoma nuo senovės, spėjama nuo akmens amžiaus...
.jpg)
